Esu romantikė, vienišė. Gyvenu savaip. Poreikį kurti paveldėjau iš tėvelio.Nuo mažens visą laiką fantazuoju. Kartas fantazijų skaitiklis sukasi nesustodamas net naktimis. Jei užsidegu kokia nors idėja, trūks-plyš turiu ją įgyvendinti. Net savo gyvenimą suvokiu kaip kūrybą – įkvepia įvairios situacijos. Kartais atrodydavo, kad galiu pati sau pasisiūti lėlė, nusižiesti kavos puodelį, lėkštę, sumodeliuoti šviestuvą, stalą,suprojektuoti tvenkinį, namą, išpuoselėti gėlių darželį, nutapyti paveikslą, sukurti drabužį…Tik viskam neužtektų laiko. Kai kas lieka tik pasąmonėj, ten saugiai guli minčių seife – bet kada nors būtinai išsilaisvins ir išvys dienos šviesą.   Kai pavargstu nuo rūbų dizaino, perkeliu energiją vis tobulindama, įrenginėdama savo namus. Kai ir čia atsiranda monotonija, imu tapyti aliejumi ant drobės. Bet laikas vis tiek traukia mane atgal, prie tekstilės -sugrįžtu tapydama ant šilko. Ir vėl su didžiuliu malonumu pasineriu į rūbų dizainą. Sukūrusi kolekciją, ją apsivelku pati. Pozuoju fotografui, nes geriausiai jaučiu.  
     Taip jau 20 metų pulsuoja mano kūryba su įvairiausiais asmeninio gyvenimo intarpais. Išvengiau monotoniškumo, nes kūriau įvairiais stiliais. Nemėgstu llgai, iki begalybės, su nuobodžiais atsikartojimais kapstytis vienoje temoje – taip kaip neištveriu ilgų TV serialų. Mano kūrybinio bagažo iliustracijos telpa didžiulėje dėžėje.
     Dėkoju, kad apsilankėte , čia regėsite tik mažą dalį, atlaikiusią tarpusavio konkursą ir konkurenciją su laiku.
     Kūryba – tai mano sielos gydytoja, mano gyvenimo bliuzo dažniausiai atsikartojantis akordas.