Ramutės Stakėnienės albumas "Tarp dangaus ir žemės"

Iš Ramutės naujo albumo "Tarp dangaus ir žemės"

Romantikė. “Man prie širdies romantinis, secesinis stilius, tačiau turėjau savo firmą, kur teko profesionaliai susidoroti ir su kitokiais klientų užsakymais. Daug dėmesio skyriau klasikiniam stiliui, taip tinkančiam bankininkų ar šiaip tarnaujančių valdininkų poreikiams. Tuo labiau, kad klasika vienu -siais metu madoje dominavo. Apie 1993-sius, kai klerkai vaikščiojo klasikiniais švarkais, o jų bosai liepė įstaigų sienas dažyti baltai, teko kurti ir „folk“, bei sportiniame stiliuose. Tada tas mano „folk“ buvo skirtas ne tik chorams, etnografiniams ansambliams, šokėjams, bet kuriamas ir parodoms. Pamename, kaip sportinis stilius išpopuliarėjo, kartais peraugdamas į savotišką masinę psichozę. Kūriau ir gaminau drabužius diskotekų vedėjams (disko žokėjams- didžėjams), breiko šokėjams, pop „žvaigždėms“ – “Vairo” ansambliui. Beje, tas stilius man buvo posūniu – nelabai jį mylėjau, nors “apsiuvau” užsakovus pareigingai”.

Kūrybininkų šeima. “Esu Stakėnienė, Lietuvoje gerai žinomo dainų autoriaus ir atlikėjo Virgio Stakėno žmona. Virgis man buvo ir tebėra labai geras kūrybininko pavyzdys. Kasdien matau, kaip jis kuria savo dainas, kaip rūpinasi, organizuoja kūrybos realizavimą. Savo vadybinio neturėdamas, viską daro pats. Jis irgi darboholikas… Vyras visą laiką skatino mano kūrybingumą, savęs išraišką. Iš kitos pusės, ir jam buvo reikalinga mano, kaip rūbų modeliuotojos pagalba, kuriant jo įvaizdį. Nesuklysiu sakydama, kad jo supratimas įtakojo ir mano kūrybinę biografiją. Esame kūrybinis tandemas, nors kuriame labai skirtinguose žanruose”.

Meninis avantiūrizmas. “Tai atsitiktinumas, kuriozas, kuris gali kiek praturtinti nuobodžią kūrybinių darbų ataskaitą. 91-siais “sprendžiau rytietišką temą” moteriškuose rūbuose. Idėja išties intriguojanti: kiaurymės rūbuose – tarsi dantimis išplėštos, o dekoravimas (keramika) – tų ilgų plėšrių dantų kopijos. Vilniaus modelių namų meno taryba, dariusi atranką renginiui, mano kolekciją „išbrokavo“. To dar betrūko!. Nepasimečiau. Tuos rūbus užtempiau ant vaikinų ”Vilniaus madų dienose”. Pasisekimas, furoras! Kažkas begėdiškai nauja ir perdaug drąsu –  homoseksualu. Tuomet mūsuose nematyta, intriguojama.  Lyg ir atsitiktinumo dėka, visą dešimtmetį peršokau. Orientacijų dviprasmybėmis persisotinusi visuomenė, ko gero, dabar tai priimtų kaip natūralų kūrybinį produktą.

Aš į tokias avantiūras nemėgstu lįsti, nemėgstu šokiruoti. Tai atsitiko iš jaunumo, iš veržlumo… Bet tuo gyvenimas ir įdomus. Nusidėjau kūryboje? Bet ar verta atgailauti?”

Dekoras. “Man labai patinka dekoratyvumas, dekoro gausa. Jei tas dekoratyvumas madoje yra priimtinas, aš jį būtinai naudoju. Tai aplikacijos, inkrustacijos, karpytinis (“rišelje”), įnėrimai, dekoratyvūs volanai, siuvinėjimai (rankiniu ir mašininiu būdu), įvairiausi kutai, pačios gamintos dekoratyvinės gėlės. O pastaruoju metu – ištapomas net visas audinys (subtili technologija, kurios antrą kartą neįmanoma identiškai pakartoti).

Minimalistinė mada.  Autorės ji nedomino, nežavėjo. Bet kai siautė tokia pasaulinė mados tendencija, dizainerė jos neignoravo. Teko žaisti pagal jos taisykles – juk mada skirta žmonėms. Ramutei, kaip kūrėjai, minimalizmas pernelyg paprastas, lengvas. Todėl jo apie plastiką ar išraiškos formas beveik nėra ką šnekėti.

Tapyba ant audinio. Tai – “sena naujiena”. Jei tyrinėti šią tapybos rūšį – jos būta ir anksčiau. Kai kas tapė šalikėlius, miniatiūras, kitus mažmožius. Tapoma ant audinio – tiek ant sintetinio, tiek ant natūralaus šilko. Šią audinio spalvinimo technologiją pritaikyti rūbams – labai sudėtingas ir profesionalus procesas. Ištapyti audinį būtina dar prieš siuvimą, atsižvelgiant į būsimo siuvinio konstrukciją. Šios technologijos paslaptis dailininkė “kando” bene dvidešimt metų. Tai labai imlus darbas. Sunku prognozuoti būsimas spalvas, kurios kinta, priklausomai nuo medžiagos rūšies, dažų sudėties. Dažus, kad nenusiplautų, reikia užfiksuoti aukšta temperatūra. Ši technologija reikalauja kruopštumo ir begalės laiko. Tačiau tai – dalininkės virtuvė, be kurios neatsirastų mados “kulinarijos” patiekalai.

Kūrinių manekenė. Ramutės asmenybė yra daugiaplanė. Jos kurtuose rūbuose gerai jaučiama autorės pasąmoninė aistra, savotiškas “Karmen kompleksas”, kuriame brunetės temperamentas pulsuoja šaltu pabaltijietės racionalumu. Tą atspindi jos kolekcijos, kuriose akivaizdus profesionalės braižas. Į išskirtinių autorių gretą ją stato ir tai, kad dizainerė dažniausiai demonstruoja savo modelius pati. Todėl jos kūriniai išties harmoningi, atskleidžiantys ne tik autorės menines, kūrybines galimybes, bet ir jos “ego”, turtingą pasąmonės būseną. Natūrali brunetės išorė gražiai dera arba kontrastuoja su sukurto rūbo koloritu. Ramutė tarsi papildo savo kūrinį savimi, pateikdama stilistiškai vientisą ansamblį.

Būti elite. Vienas iš esminių dizainerės kredo – padaryti moterį gražią. Šis klasikinis požiūris, leidžia dailininkei nepaslysti laikinose madų plikšalose, nepasimesti vienadieniuose klyksmuose, instaliacijose, šokiruotėse. Tam reikalinga ir inteligencija, ir geras skonis, ir įgimtas mados bei stiliaus harmonijos pojūtis. Ramutės kūrybą inspiruoja svarbi žmogiška savybė – dvasinis padorumas. Tas leidžia dizainerei atstovauti kūrybiniam elitui.                                                                     

                                                                                                                                                                                                                                                                                          Dizaineris Vilius Puronas

Kūrybinė priešistorija

 Ji prasidėjo dar ikimokykliniame amžiuje darželyje. Tuomet Ramutė jau siuvo rūbus, kurių paskirtis buvo išties utilitarinė: aprengti nuogas lėles. (Tokias pardavinėjo tarybinėse krautuvėse). Darželis, kurį lankė Ramutė, nupirkdavo plikų lėlių ir išdalindavo mamoms, kad tos apsiūtų, aprengtų begėdes. Deja, neišliko šio periodo kūrinių nuotraukų. Tačiau, kadangi mūsų nepasiekė klientų skundai, galima daryti išvadą, kad pirmaisiais Ramutės kūriniais lėlės buvo patenkintos. Mamytė irgi.
         Taigi Ramutė anksti pradėjo rūbų dizainerės kelią. Kai bendraamžiai žaisdavo kvadratą ar važinėdavo paspirtuku, ji susilenkusi plušo su adata. Tokia būsena negalėjo neatsiliepti  jaunam organizmui – ji tapo darboholike. Tas įprotis toliau formavo jos dvilypę prigimtį, t.y. dvasios ir kūno harmoniją, leidžiančią eksponuoti savo kūrinius ir ant savęs.    
  

Kūrybinė evoliucija

          Menininkų, kūrėjų gyvenimas – banguotas, sąlygojamas nuolatinių pakylėjimų ir nusileidimų. Būdama toli nuo kultūrinių informacinių šalies centrų autorė stengėsi išvengti provincialumo sindromo, kartais susidurdama su biurokratiniu abejingumu ar net nesąmoningu inertišku priešinimusi. 1998 m suprato, kad tai, ką yra sukūrusi, ją išsėmė. Matė, kad reikia ieškoti naujų kūrybinių idėjų, išraiškos formų, nes jau buvo „perkąstos“ konstravimo ir modeliavimo paslaptys. Greta įprastų impulsų: istorinės medžiagos studijavimo bibliotekose, periodikoje, pagaliau paèiame supanèiame gyvenime (ekonominė politika diktavo naujus aplinkos lūžius), atsirado ir naujos informacijos gavimo priemonės – video, internetas, palydovinė televizija. Studijuojant kitų autorių kūrybą, dailininkei ir toliau koncentravosi mintis grįžti prie išraiškos priemonių, nuo kurių pradėjo. Darbas su užsakovais firmoje davė ne tik praktinės patirties, bet ir supratimą apie žmonių mados suvokimą jų kasdienybėje, mados tendencijų pritaikymą – MADĄ REALYBĖJE. Dizainerė perprato ir „įveikė“ įvairiausius, net ir paèius kaprizingiausius, audinius. Ji seniai žavėjosi batika, audinių marginimu. Tapyba ant audinio, pažvelgus kitu kampu, diktavo visai naują supratimą apie rūbą. Gautą informaciją perkėlė į vienetinius modelius, kuriuos dėvėjo ir tebedėvi išrankūs užsakovai ir pati autorė.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                   

 

Kūrybinės mados metamorfozės

Niekas nežino, nuo kada žmogus nešioja rūbus. Vieni teigia, kad jais apsigobė Adomas su Ieva, šioje ašarų pakalnėje pajutę pliko kūno gėdą, kiti – kai žmogbeždžionės, pavirtę beždžionžmogiais, pajuto šaltį. Taigi, rūbų modeliavimo pradžia sutampa su žmonijos pradžia, norime to ar nenorime.

Niekas nežino, kokios mados srovės siautė apie urvino žmogaus laužą. Truputį daugiau žinome apie senovės šumerų ar babiloniečių nešioseną. Užtat likimas ir visagalis laikas paliko nemažai senovės egiptiečių ar romėnų mados klyksmų, nutilusių prieš kelis tūkstantmečius. Viduramžių matronos ir baroko damos puikiai derėjo prie architektūros. Tik prieš šimtą metų madų pasaulis žmonių pasaulį pašiurpino ponioms pasiūlęs sportinį ar maudymosi kostiumą, dengiantį kūną nuo pėdų iki smakro. Kūnas liko tas pats, keitėsi tik įpakavimas. Beprasmybė ar romantiška naivybė?

Niekas nežino, kokios madų srovės ir audros siaučia pasaulyje dabar, XXI amžiaus pačioje pradžioje. Nauji vertinimo kriterijai per mėnesį tampa anachronizmais. Seniai užmirštos formos surandamos naujai, o naujos moralės ir būties galimybės verčia atsigręžti į klasikines vertybes… Mados ir srovės, garsūs kūrėjai ir inertiški vartotojai… Spalvų, medžiagų, nešiosenos, vartosenos įvairovė.

Niekas nežino, kokiuose istorijos stiliuose ir kada madų vandenyno srovėse bei verpetuose pasirodė Ramutė. Savo paskutinėje reinkarnacijoje (kaip mados dizainerė) atgimė 1982 metais, baigusi Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto Dailės fakultetą.

                                                                                                                                                                                                                                                                                        Dizaineris Vilius Puronas

Akimirkos iš albumo pristatymo