Iš Ramutės naujo albumo "Tarp dangaus ir žemės"  ▼

Minimalistinė mada.  Autorės ji nedomino, nežavėjo. Bet kai siautė tokia pasaulinė mados tendencija, dizainerė jos neignoravo. Teko žaisti pagal jos taisykles - juk mada skirta žmonėms. Ramutei, kaip kūrėjai, minimalizmas pernelyg paprastas, lengvas. Todėl jo apie plastiką ar išraiškos formas beveik nėra ką šnekėti.

Tapyba ant audinio. Tai - “sena naujiena”. Jei tyrinėti šią tapybos rūšį - jos būta ir anksčiau. Kai kas tapė šalikėlius, miniatiūras, kitus mažmožius. Tapoma ant audinio - tiek ant sintetinio, tiek ant natūralaus šilko. Šią audinio spalvinimo technologiją pritaikyti rūbams - labai sudėtingas ir profesionalus procesas. Ištapyti audinį būtina dar prieš siuvimą, atsižvelgiant į būsimo siuvinio konstrukciją. Šios technologijos paslaptis dailininkė “kando” bene dvidešimt metų. Tai labai imlus darbas. Sunku prognozuoti būsimas spalvas, kurios kinta, priklausomai nuo medžiagos rūšies, dažų sudėties. Dažus, kad nenusiplautų, reikia užfiksuoti aukšta temperatūra. Ši technologija reikalauja kruopštumo ir begalės laiko. Tačiau tai - dalininkės virtuvė, be kurios neatsirastų mados “kulinarijos” patiekalai.

Kūrinių manekenė. Ramutės asmenybė yra daugiaplanė. Jos kurtuose rūbuose gerai jaučiama autorės pasąmoninė aistra, savotiškas “Karmen kompleksas”, kuriame brunetės temperamentas pulsuoja šaltu pabaltijietės racionalumu. Tą atspindi jos kolekcijos, kuriose akivaizdus profesionalės braižas. Į išskirtinių autorių gretą ją stato ir tai, kad dizainerė dažniausiai demonstruoja savo modelius pati. Todėl jos kūriniai išties harmoningi, atskleidžiantys ne tik autorės menines, kūrybines galimybes, bet ir jos “ego”, turtingą pasąmonės būseną. Natūrali brunetės išorė gražiai dera arba kontrastuoja su sukurto rūbo koloritu. Ramutė tarsi papildo savo kūrinį savimi, pateikdama stilistiškai vientisą ansamblį.

Būti elite. Vienas iš esminių dizainerės kredo - padaryti moterį gražią. Šis klasikinis požiūris, leidžia dailininkei nepaslysti laikinose madų plikšalose, nepasimesti vienadieniuose klyksmuose, instaliacijose, šokiruotėse. Tam reikalinga ir inteligencija, ir geras skonis, ir įgimtas mados bei stiliaus harmonijos pojūtis. Ramutės kūrybą inspiruoja svarbi žmogiška savybė - dvasinis padorumas. Tas leidžia dizainerei atstovauti kūrybiniam elitui.

                                                                                                                                                           Dizaineris Vilius Puronas

Romantikė. “Man prie širdies romantinis, secesinis stilius, tačiau turėjau savo firmą, kur teko profesionaliai susidoroti ir su kitokiais klientų užsakymais. Daug dėmesio skyriau klasikiniam stiliui, taip tinkančiam bankininkų ar šiaip tarnaujančių valdininkų poreikiams. Tuo labiau, kad klasika vienu -siais metu madoje dominavo. Apie 1993-sius, kai klerkai vaikščiojo klasikiniais švarkais, o jų bosai liepė įstaigų sienas dažyti baltai, teko kurti ir „folk“, bei sportiniame stiliuose. Tada tas mano „folk“ buvo skirtas ne tik chorams, etnografiniams ansambliams, šokėjams, bet kuriamas ir parodoms. Pamename, kaip sportinis stilius išpopuliarėjo, kartais peraugdamas į savotišką masinę psichozę. Kūriau ir gaminau drabužius diskotekų vedėjams (disko žokėjams- didžėjams), breiko šokėjams, pop „žvaigždėms“ - “Vairo” ansambliui. Beje, tas stilius man buvo posūniu - nelabai jį mylėjau, nors “apsiuvau” užsakovus pareigingai”.

Kūrybininkų šeima. “Esu Stakėnienė, Lietuvoje gerai žinomo dainų autoriaus ir atlikėjo Virgio Stakėno žmona. Virgis man buvo ir tebėra labai geras kūrybininko pavyzdys. Kasdien matau, kaip jis kuria savo dainas, kaip rūpinasi, organizuoja kūrybos realizavimą. Savo vadybinio neturėdamas, viską daro pats. Jis irgi darboholikas... Vyras visą laiką skatino mano kūrybingumą, savęs išraišką. Iš kitos pusės, ir jam buvo reikalinga mano, kaip rūbų modeliuotojos pagalba, kuriant jo įvaizdį. Nesuklysiu sakydama, kad jo supratimas įtakojo ir mano kūrybinę biografiją. Esame kūrybinis tandemas, nors kuriame labai skirtinguose žanruose”.

Meninis avantiūrizmas. “Tai atsitiktinumas, kuriozas, kuris gali kiek praturtinti nuobodžią kūrybinių darbų ataskaitą. 91-siais “sprendžiau rytietišką temą” moteriškuose rūbuose. Idėja išties intriguojanti: kiaurymės rūbuose - tarsi dantimis išplėštos, o dekoravimas (keramika) - tų ilgų plėšrių dantų kopijos. Vilniaus modelių namų meno taryba, dariusi atranką renginiui, mano kolekciją „išbrokavo“. To dar betrūko!. Nepasimečiau. Tuos rūbus užtempiau ant vaikinų ”Vilniaus madų dienose”. Pasisekimas, furoras! Kažkas begėdiškai nauja ir perdaug drąsu -  homoseksualu. Tuomet mūsuose nematyta, intriguojama.  Lyg ir atsitiktinumo dėka, visą dešimtmetį peršokau. Orientacijų dviprasmybėmis persisotinusi visuomenė, ko gero, dabar tai priimtų kaip natūralų kūrybinį produktą.

Aš į tokias avantiūras nemėgstu lįsti, nemėgstu šokiruoti. Tai atsitiko iš jaunumo, iš veržlumo... Bet tuo gyvenimas ir įdomus. Nusidėjau kūryboje? Bet ar verta atgailauti?”

Dekoras. “Man labai patinka dekoratyvumas, dekoro gausa. Jei tas dekoratyvumas madoje yra priimtinas, aš jį būtinai naudoju. Tai aplikacijos, inkrustacijos, karpytinis (“rišelje”), įnėrimai, dekoratyvūs volanai, siuvinėjimai (rankiniu ir mašininiu būdu), įvairiausi kutai, pačios gamintos dekoratyvinės gėlės. O pastaruoju metu - ištapomas net visas audinys (subtili technologija, kurios antrą kartą neįmanoma identiškai pakartoti).

 Ji prasidėjo dar ikimokykliniame amžiuje darželyje. Tuomet Ramutė jau siuvo rūbus, kurių paskirtis buvo išties utilitarinė: aprengti nuogas lėles. (Tokias pardavinėjo tarybinėse krautuvėse). Darželis, kurį lankė Ramutė, nupirkdavo plikų lėlių ir išdalindavo mamoms, kad tos apsiūtų, aprengtų begėdes. Deja, neišliko šio periodo kūrinių nuotraukų. Tačiau, kadangi mūsų nepasiekė klientų skundai, galima daryti išvadą, kad pirmaisiais Ramutės kūriniais lėlės buvo patenkintos. Mamytė irgi.
         Taigi Ramutė anksti pradėjo rūbų dizainerės kelią. Kai bendraamžiai žaisdavo kvadratą ar važinėdavo paspirtuku, ji susilenkusi plušo su adata. Tokia būsena negalėjo neatsiliepti  jaunam organizmui - ji tapo darboholike. Tas įprotis toliau formavo jos dvilypę prigimtį, t.y. dvasios ir kūno harmoniją, leidžiančią eksponuoti savo kūrinius ir ant savęs.    
          Beveik visą dešimtmetį dizainerė vadovavo pačios įkurtai mados ir dizaino studijai “Ramutė”. Tiesioginis darbas su klientais dailininkei suteikė greitesnės orientacijos, tolerancijos, taip pat atrado naujų galimybių, naujų išraiškos būdų.

                                                                                                                                                         Vilius Puronas (2000)